Spalio mėnesį LPK vykdomosios direkcijos generalinio direktoriaus pareigas pradėjęs eiti buvęs Ūkio ministerijos sekretorius ir viceministras G. Rainys per pokalbį su „Best in Lithuania“ ne kartą minėjo, jog šalies ūkio nuosmukis apnuogino ne tik ekonominio pakilimo metu neatsakingai priimtus valdžios sprendimus, bet ir parodė, kad šalies verslo problemos – visos visuomenės problemos.

 

BiL Dar neseniai stovėjote teisinio šalies ūkio plėtros formavimo pusėje, kuriai už trumparegiškumą neretai grūmoja verslininkai bei pramonininkai ir skatina „nusileisti ant žemės“. Dabar stojote į „vaikščiojančiųjų žeme“ gretas. Kokią pramonės situaciją pamatėte?

 

Pramonės vaizdas nepasikeitė, jos padėtis labai įvairialypė. Vaizdžiai tai galima iliustruoti  žinomu posakiu apie ligoninės palatoje gulinčių ligonių vidutinę kūno temperatūrą. Kai kuriems pramonės sektoriams krizė pasibaigė vos tik prasidėjusi, o kai kurie dar tik pradeda jausti skaudžius jos padarinius. Nuosmukio metu pakankamai gerai laikosi maisto pramonė, tačiau didėjantis nedarbas jai dar gresia mažėjančiais pardavimais. Kita patikimų verslo partnerių dėka gerai besilaikanti šaka – baldų pramonė. Dėl glaudžių ryšių su pasauliniais platinimo tinklais kai kurie baldinininkai sugebėjo ne tik išlikti, bet ir sustiprinti savo pozicijas.

Šios ekonominės krizės pasekmė – gerokai pasikeitusios verslo sąlygos, dėl kurių atskiros įmonės atsidūrė nelygioje konkurencinėje padėtyje. Todėl pramonei atstovaujančios asocijuotos struktūros kelia sau svarbiausią uždavinį - neprarasti turimo gamybinio potencialo. Džiaugiamės už tas įmones, kurios patyrė nedidelių sukrėtimų, rūpinamės turinčiomis problemų. Todėl kai kurie siūlomi ir laukiami instrumentai, tokie kaip greitesnis kontroliuojančių fondų pinigų panaudojimas, eksporto kreditų garantijų greitesnis mechanizmo paleidimas, taip pat struktūrinių fondų pinigai, pirmiausia turi būti skirti atkurti darbo vietas. Taigi, problemos labai įvairios.

 

BiL Ekonominio nuosmukio padariniai ne tik apnuogino šalies ūkio žaizdas, bet jas dar labiau pagilino. Kas, Jūsų nuomone, padės išgyti?

 

Iš tikrųjų, vėl tapo matomos žaizdos, kurios iš tiesų net nebuvo užgijusios. Darbo rinkos bėdos – vienos skaudžiausių. Jau prieš 5-7 metus buvo aišku, kad trūksta inžinerinio profilio kvalifikuotos darbo jėgos. Kylant ekonomikai nebuvo siekiama ugdyti gerų technologų, inžinierių, techninių specialybių darbininkų. Dabar ieškant gero technologo staiga paaiškėja, kad tarp 100 bedarbių tiesiog nėra aukštos kvalifikacijos žmogaus, gebančio dirbti su naujausiomis technologijomis. Taigi, belieka teigti, jog ekonomikos augimas buvo netolydus ir netvarus.

Vien faktas, kad apie 40 proc. bankų skolintų lėšų buvo skirta vartojimo prekėms arba būstui įsigyti, rodo, kad likome be inovacinio proceso ir technologinių šakų plėtros. O tam, kad šiuo metu būtų pradėta kurti aukštesnė gamybos šakų pridėtinė vertė, trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.

Todėl reikia labai atsakingų sprendimų, ką daryti, kad artimiausiu metu prasidėsiantis ekonomikos augimas būtų pasuktas į tvarios ekonomikos augimo vėžes. Išryškėjusios pasekmės turi būti likviduotos.

 

BiL Tikite, kad iš ekonominio nuosmukio pasimokysime?

 

Labai sunku nuginčyti teiginį, jog pats krizių cikliškumas rodo, kad tam tikru laiku skaudžios pamokos yra pamirštamos, o augimo metu skaičiuojama, per kiek laiko bus pasivytos išsivysčiusių šalių ekonomikos. Bet, matyt, bent jau artimiausioje ateityje ūkio augimą reikės labai atidžiai stebėti ir lyginti. Pavyzdžiui, jeigu bus fiksuojamas bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, bet tuo pačiu metu didės valstybės skola ir bankų išduotų kreditų lyginamasis svoris su BVP, t. y. mes augame, o kartu auga ir iš išorės pasiskolintų pinigų masė, tai tokį augimą vertinti reikėtų labai atidžiai ir kažin, ar jį būtų galima pavadinti tvariu ir garantuotu.

Dar viena skaudi pamoka, iš kurios tikriausiai bus pasimokyta, - ekonomikos augimo metu negalima didinti valstybės skolos. Priešingai – ją reikia mažinti. Tai, kad dabar skolos aptarnavimo išlaidos artėja prie 2 mlrd. Lt per metus, akivaizdžiai rodo, kokia yra klaidų kaina, o rezervų išgyventi krizinius laikotarpius nesukaupta.

 

BiL Spalio pabaigoje pasirašytas valdžios, verslo ir asocijuotų visuomenės struktūrų Nacionalinis susitarimas parodė, kad pramonininkų balsas buvo išgirstas. Ką, Jūsų pastebėjimu, išryškino šio susitarimo pasirašymas?

 

Visi visuomenės sluoksniai turi būti be galo brandūs ir suvokti, jog sunkmečio pasekmes turime dalintis visi - lygiai, tolygiai ar pagal tai, kiek kiekvienas gali.

Galime pasidžiaugti, jog pagaliau suvokta, kad verslas maitina viešąjį ir socialinį sektorius. Kad pensija ar viešojo sektoriaus darbuotojo alga - tai ne tik nustatyto dydžio ir laiku mokama pinigų suma, o produktyvių verslo produktų dalis, atitenkanti viešojo ir socialinio sektorių naudai.

Antra, prisiminta sena tiesa, kad ūkio stuburas – pramonė. Kuo ji bus stipresnė, brandesnė, diegiamos aukštesnės technologijos ir kuriama didesnė pridėtinė vertė, tuo mes galime tikėtis mažesnių netikėtumų artimiausioje ateityje. Todėl visos verslui kylančios problemos ir kliūtys yra visos visuomenės problemos ir kliūtys. Tai neatsiejama.

Todėl rengiant Nacionalinį susitarimą LPK buvo ne tik energinga dalyvė, bet ir asocijuotų verslo struktūrų lyderė. Nuo pradinės dokumento rengimo stadijos siekėme, kad šis susitarimas nebūtų vien tik išlaidų karpymo, mokesčių ir tik biudžeto pajamų didinimo susitarimas. Pirmiausia buvo siekiama pagerinti verslo sąlygas.

Džiugu, kad į šį susitarimą žiūrima ne tik kaip į technokratinių postulatų rinkinį, bet ir kaip į labai gerą užsimezgusio dialogo galimybę. Manau, kad šį pokalbių ir tarpusavio gebėjimo įsiklausyti tempą išlaikysime ir toliau, spręsdami verslo aplinkos gerinimo klausimus.

 

BiL Šiemet LPK mini savo veiklos 20-metį. Kaip vertinate jos indėlį į šalies ūkio gerinimą?

 

Nėra abejonės, kad tai pati brandžiausia verslo institucija. Akivaizdu, kad tai ir pati didžiausia, vienijanti apie 3 tūkst. įmonių, asocijuota verslo struktūra, pagal indėlį į verslo atstovavimą sukurianti didžiausią vertę. Ši sukaktis – proga įvertinti, ką mes galime atnaujinti, ką reikia išsaugoti ir kaip kartu su visa visuomene siekti brandesnio mūsų šalies ekonomikos vystimosi.