Arvydas Pakalka į Lietuvos meninį gyvenimą įsijungė XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Baigęs M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Lietuvos dailės institutą, dailininkas savo kūryboje nuo pat pirmųjų parodų atspindėjo tuos idėjų bei formų pokyčius, kurie sąlygojo ryškų šiame laikotarpyje prasidėjusį Lietuvos tapybinės mokyklos atsinaujinimą.

A. Pakalka yra surengęs 32 asmenines parodas, dalyvavo daugiau nei 200 grupinių parodų. Pastarajame dešimtmetyje dailininkas yra įsijungęs į tarptautinių projektų sūkurį – daugiau nei 40 įvairiausių tapybos simpoziumų metu dailininkas turėjo galimybę integruotis į tarptautinę šiuolaikinio meno erdvę, tačiau iki šiol išsaugojo savitą kūrybos braižą.

 

Dar mokykloje susidūręs su svarbiais XX a. pabaigos modernistais Vincu Kisarausku, Valentinu Antanavičiumi, Linu Katinu, Arvydu Kadždailiu, A. Pakalka iki šiol savitai interpretuoja savo mokytojų darbams būdingą konstruktyvų, analitinį požiūrį į formaliąsias kūrinių struktūras, nors per jau daugiau nei dvidešimt metų trunkantį aktyvų kūrybinį gyvenimą A. Pakalkos braižas išgyveno nemaža pokyčių.

 

Pirmaisiais savarankiškos kūrybos metais kūręs konceptualią, niūrokais dramatiškais koloritiniais sąskambiais bei ryškiu faktūriniu plastiškumu pasižyminčią tapybą, nuo paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžios jis kūrė ir aštriomis plastinėmis rastų daiktų kompozicijų formomis išsiskiriančius asambliažus, ir redukuotais archaiško ir primityviojo meno piktogramų ženklais besiremiančią grafiką.

 

Jau prieš gerą dešimtį metų A. Pakalkos kūryboje pradėjusi ryškėti, skaidrėti spalvinė gama pastaraisiais metais įgavo ypatingo, net vitražiško skambesio – jautrūs, retsykiais sidabriškai apšarmoję balkšvos, rusvos, melsvos, garstyčių spalvos jo paveikslų paviršiai vis dažniau įsiliepsnoja pirmapradžio ryškumo raudoniu, geltoniu ar mėliu. Skaidrią, pozityvią energiją spinduliuojantys spalviniai sąskambiai dažnai viens nuo kito atskiriami ryžtingais kontrastingomis spalvomis brėžiamais kontūrais, iškart suformuojančiais itin paprastus paveikslų figūrinius įvaizdžius – medį, gėlę, pastatą, žvėrį ar daiktą.

 

Patrauklus, nepretenzingas pasirenkamų motyvų ženkliškumas bei ryški, optimistinė spalvų darna A. Pakalkos tapyboje papildoma dar vienu svarbiu bruožu – tiesiogiai dailininko energiją reflektuojančio tapybinio braižo, potėpio, tekstūros gyvybe; ši savybė sukuria patikimą ir ilgalaikį dailininko, jo kūrybos bei jos vertintojo ryšį, kuris garantuoja dailininko tapybos darbams vietą Lietuvos ir kitų šalių muziejuose, viešose erdvėse bei privačiose kolekcijose.