XIX a. pirmoje pusėje daugelio Europos šalių dailėje buvo juntamas gyvas susidomėjimas senove ir savo krašto praeitimi. Tapyboje ir grafikoje plito daug kraštovaizdžio peizažų, kuriuose menininkai su romantine nostalgija atkurdavo žymiausius arba užmirštus savo šalies senovės statinius. Išpopuliarėjo iš Italijos kilusios „vedutos”, vadinamasis miestų vaizdų žanras. Gyvendamas tuometiniuose didmiesčiuose, J. K. Vilčinskis galėjo matyti tokio pobūdžio leidinius, ir subrandinti savąją „Vilniaus albumo” viziją. Apie 1844 m. jis nutarė išleisti žymiausių LDK išlikusių meno paminklų vaizdų rinkinį, kurį pavadino „Vilniaus albumu”. Pratarmėje prenumeratoriams apie 1847 m. jis apibūdino savo siekius: „Krašte yra daug architektūros, skulptūros paminklų, meno kūrinių, kurie, pasitelkus grafiką, taptų plačiai žinomi amžininkams ir jų ainiams”. Būdamas maksimalistu, J. K. Vilčinskis neatsižvelgė į dideles gamybos išlaidas, visokeriopai siekė meninės kokybės. Jo netenkino vietinės litografijos dirbtuvės, albumo lakštus jis vežė spausdinti į Lemersje litografiją Paryžiuje. Albumą sudarė šešios serijos, jas – atskiri sąsiuviniai, iš viso talpinę beveik 360 grafikos lakštų. Pirmasis J. K. Vilčinskio leisto albumo sąsiuvinis labiausiai vilnietiškas. Jis skirtas Vilniaus vaizdams, jo architektūrai ir apylinkėms. Kituose sąsiuviniuose temų ratas išsiplėtė. Atsirado Lietuvos ir Lenkijos senovės istorijos įvykių atgarsių, žymių istorinių asmenybių, menininkų – leidėjo amžininkų, rėmėjų ir prenumeratorių portretų. J. K. Vilčinskiui rūpėjo caro valdžios uždaromų katalikiškų parapijų bažnyčių ir vienuolynų meno turtai. Jis norėjo, kad albume išliktų ir jų ženklai. Ant daugelio grafikos lakštų yra įrašai, nurodantys, pagal kurių bažnyčių, kuriuos paveikslus jie sukurti. Dabar šios nuorodos turi didelę istorinę reikšmę, o „Vilniaus albumo“ grafikos lakštai – išliekamąją meninę, istorinę vertę, ir daugelis jų yra antikvarinės retenybės.

„Vilniaus albumas” – ryškiausias XIX a. lietuvių grafikos ir viso J. K. Vilčinskio gyvenimo paminklas. Tai didelis išplėtotas sumanymas, leistas dalimis, spausdintas Prancūzijoje, nepralenktas nei užmoju, nei menine kokybe. Sumanymo autorių, XIX a. viduryje pasiryžusį įamžinti gražiausius Lietuvos vaizdus ir kultūros bei meno paminklus, įkvėpė ne vien kraštovaizdžio grožis. Jį skatino nacionalinio pakilimo judėjimo pabudinti patriotiniai jausmai, domėjimasis istorija, troškimas populiarinti Lietuvos menines ir istorines vertybes, įtvirtinti Vilniaus kaip pavergtos, bet nenugalėtos valstybės sostinės idėją.

Lietuvos dailės muziejaus ekspozicijoje pristatomi gražiausi J. K. Vilčinskio „Vilniaus albume“ publikuoti Vilniaus ir jo apylinkių vaizdai. Juose perteiktas romantiškas nacionalinio pakilimo bangos įkvėptas XIX a. žmogaus požiūris į savo epochą. Ji kiek idealizuota, pakylėta virš kasdienybės. Čia įamžintos puošnios bažnyčios, miestas tylus ir nutviekstas saulės, romantiškomis kalvelėmis šuoliuoja grakštūs raiteliai, senamiesčio gatvėmis rieda elegantiškos karietos, o portetuoti asmenys spinduliuoja santūrumą ir intelektą.

1855 m. balandžio 11 d. Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva įsteigta Vilniaus laikinoji archeologinė komisija subūrė daugiau kaip kelis šimtus krašto istorija besidominčių žmonių. Aktyviausių jos narių (E. Tiškevičiaus Vladislovo Sirokomlės, Adomo Honorio Kirkoro, J. K. Vilčinskio ir kt.) dėka uždaryto Vilniaus universiteto patalpose 1856 m. atidarytas Senienų muziejus – pirmoji Lietuvoje tokio pobūdžio institucija. Jo paskirtis buvo kaupti, saugoti, eksponuoti ir populiarinti tuo metu jau nebeegzistuojančios Lietuvos valstybės paminklus. Krašto patriotai muziejui dovanojo asmenines praeitį menančias įvairaus profilio kolekcijas, savo lėšomis rengė archeologines ekspedicijas įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovėse. Žavėdamasis šviesuoliška amžininkų ir kolegų veikla, J. K. Vilčinskis tam paskyrė keletą „Vilniaus albumo“ lakštų. Eustachijaus Tiškevičiaus portretas bei Vilniaus Senienų muziejaus archeologijos salės vaizdas buvo išleisti naujojo muziejaus Vilniuje atidarymo proga. Populiarindamas aukščiau minėtą mokslinę įstaigą, 1858–1859 m. J. K.Vilčinskis pradėjo leisti ir „Vilniaus archeologijos muziejaus” („Musee Archéologique a Wilno”) albumą, kurio estampuose pavaizduoti Senienų muziejaus archeologijos, istorijos ir dailės kūrinių eksponatai. Iš viso žinoma 40 išleistų chromolitografijų, litografijų, vario raižinių (LDM jų saugoma 34 eksponatai). Dalis šio aplanko kūrinių eksponuojama parodoje.

1858–1859 m. J. K. Vilčinskis Paryžiuje išleido reprezentacinį leidinį lenkų kalba „Senovės bajorų herbynas pagal lenkų heraldiką su papildymais iki paskutinių laikų”. Jį sudarė aštuoniolika chromolitografijų su garsių Lietuvos didikų giminių – Oginskių, Pliaterių, Tiškevičių ir kitų herbais. Puošniame tituliniame šio leidinio lape akcentuota Vytis.

Ekspoziciją vilnietiška tema papildo mažai kam žinomos J. K. Vilčinskio leistos miniatiūros. Pastarąsias J. K. Vilčinskis spausdino Šardono (F. Chardon), Druaro (P. Drouart) ir Lemersje (Lemercier) spaustuvėse Paryžiuje. Tai itin mažo formato plieno raižiniai ir chromolitografijos, papuoštos įmantriu ažūriniu popieriaus apvadu. Daugiausia tai religinės paskirties paveikslėliai – žymekliai maldaknygėms. Jie sukurti pagal įvairiose Vilniaus bažnyčiose buvusius paveikslus.

„Vilniaus albumas” ir kiti minėti leidiniai pareikalavo iš J. K. Vilčinskio nepaprastai daug energijos ir lėšų. Jo leidybinė veikla truko beveik 40 metų, iki pat mirties. Mūsų dienomis, žinant XIX a. šviesuolio leistų kūrinių apimtį, ilgą jų gamybos laiką, išlaidas ir pastangas surasti kūrinių autorius (dailininkus) bei prenumeratorius, šį J. K. Vilčinskio darbą galime prilyginti heroizmui.