Ingrida Didika 2001 m. baigė kostiumo dizaino ir scenografijos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuos diplomus vėliau dar papildė verslo vadybos magistro diplomu. Meniškojo ir racionalaus prado suderinimas – nedažnai pasitaikantis reiškinys. Tačiau jis labai prasmingas ir padedantis įgyvendinti kūrybines idėjas. Tad daugelis Ingridos sumanymų jau yra tapę realybe. Šią jauną menininkę galima drąsiai vadinti pasaulio piliete – jau eilę metų ji gyvena tarp Vilniaus ir Niujorko. Šiuose miestuose skleidžiasi jos kūrybiniai sumanymai. Platus veiklos diapazonas apima teatro ir kino kostiumų ir scenos dizainą bei vienetinių aksesuarų ir papuošalų kolekcijas. Ši kūrybos sritis atsivėrė gana spontaniškai –pirmą kartą nuvykusi į Niujorką Ingrida vaikščiojo po ją iš pirmo žvilgsnio sužavėjusį didmiestį pasipuošusi pačios rankomis megztu šaliku ir kurtais auskarais. Tai neliko nepastebėta ir tapo atsivėrusių naujų galimybių pradžia. Dabar fantazijos nestokojanti menininkė jau tūkstančiais skaičiuoja savo sukurtus autorinius šalikus. Vienetinių aksesuarų kolekcijomis – nepakartojamais šalikais, kaklaskarėmis, gobtuvais ir originalių fasonų apranga bei teminėmis juvelyrinių dirbinių kolekcijomis yra prekiaujama 22 boutique stiliaus parduotuvėse ar salonuose pradedant Niujorko 5th Avenue ir plečiant geografiją į kitus JAV miestus bei mėginant įsitvirtinti Europoje. Neseniai šiais aksesuarais pradėta prekiauti ir Lietuvoje. Beje, čia jau buvo surengtos ir kelios specialios jos kūrybą pristatančios prezentacijos.

 

Įkūnytos svajonės

Vieną naujausių juvelyrinių dirbinių ir aksesuarų kolekciją, pristatytą prieš keletą mėnesių Vilniuje, Ingrida pavadino „Kolibris“. Šio ypatingo paukštelio motyvas atsirado neatsitiktinai. Ingrida iki šiol negali pamiršti, kai pirmą kartą pamatė kolibrį Niujorke prie vandenyno. Šis vaizdinys niekada nebeapleido – menininkė pradėjo domėtis magišku paukšteliu, surado nemažai istorinės medžiagos, bylojančios apie įvairiose kultūrose naudotą kolibrio motyvą, simbolizavusį didžiausią pagarbą, draugystę ar net dieviškumą. Prieš pora metų nusprendė visa tai įkūnyti aksesuarų kolekcijoje. Norint šį sumanymą įgyvendinti, jai teko gilintis ir įvaldyti juvelyrikos subtilybes. Jaunoji menininkė su jai būdingu atkaklumu pasinėrė į iki tol jai nepažįstamą sritį ir nė pati nepajuto, kaip idėja pradėjo įgauti apčiuopiamą pavidalą. Beveik visi kūriniai: segės, auskarai, vėriniai, aksesuarai... visa buvo paliesta praskrendančio kolibrio. Ir kai pagaliau įvyko naujos kolekcijos pristatymas, atrodė, jog tamsų rudens vakarą kažkas, lyg burtų lazdele mostelėjęs, pavertė vaiskia diena – erdvė prisipildė tokios skaidrios nuotaikos, kad, regis, galėjai net matyti plazdančius paukščių sparnelius ir išgirsti įsivaizduojamą jų čiulbesį. Čia miniatiūriniai sidabriniai ir auksiniai kolibriai nardė po brangakmeniais inkrustuotus gėlių žiedus, rinkdami įsivaizduojamą nektarą. Žvelgiant į Ingridos rankomis sukurtus kūrinius buvo neįmanoma nesistebėti, jog su šiuo metalu vos prieš metus pradėjusiai dirbti menininkei jis paklūsta ir leidžia įgyvendinti visus sumanymus. Virtuoziškai siuvinėti šio trapaus paukštelio motyvai puošė ir Ingridos sukurtus tekstilės gaminius. Ir dabar maži Ingridos kolibriai lygiai taip pat, kaip kadaise ją nustebinęs realus margaplunksnis, užbūrė ne vieną savo spinduliuojamu žavesiu.

 

Suasmeninta metafora

Jau kurį laiką dirbdama su kolibrio motyvu Ingrida pastebėjo ir svarbią sąsają. Tikriausiai ne veltui yra sakoma, kad menininkų kuriami personažai paprastai atspindi pačius kūrėjus. Taigi po to, kai jau buvo sukurta gausi kolekcija, jos kūrėja suprato, kad kolibris – tai ir jos pačios metafora. Pirmiausia – margumas. „Aš visuomet naudoju labai daug spalvų – tiek kūriniuose, tiek ir savo aprangoje. Visos jos labai ryškios, kažką pasakančios“ – pastebi autorė. Dar viena paralelė – tai, kad kolibris beveik nevaikšto žeme. Jis gali tik skraidyti. Taip ir Ingrida – ji nuolat tarsi skrajoja, pakylėta vis naujų savo sumanymų. Tuomet, kai prasideda minčių transformacija į apčiuopiamus kūrinius, atrodo, kad net laikas sustoja ir niekas nepajėgus sustabdyti prasiveržusios kūrybinio polėkio versmės. Dirbdama tarp teatro, kino ir aksesuarų verslo, gyvendama tarp Vilniaus ir Niujorko Ingrida čia sunkiai galėtų įvardyti prioritetus, nes jaučia, kad viskas jai yra vienodai svarbu. Nebent savo prioritetinėmis vertybėmis ji gali pavadinti meilę gyvenimui ir pagarbą žmogui. Ji viską stengiasi daryti su meile ir galvoti apie žmogų. Gal todėl visa, ką tik sukuria ši menininkė, tarytum turi dvasią ir geba spinduliuoti harmoniją bei pakylėjančią nuotaiką. Žvelgdamas į Ingridos kūrybą matai apčiuopiamą pavidalą, bet kartu suvoki, kad už jo slypi ir kur kas subtilesni dalykai.

Taigi kaip ir stebėdamas skriejantį kolibrį – svarbiausia – kad stabteli pakerėtas žavesio ir bent trumpam patiki, jog stebuklų tikrai būna.