Lietuva turi visas galimybes laiku panaudoti aplinkosaugos projektams skirtą Europos Sąjungos (ES) paramą. Mūsų šalis ne tik Baltijos regione, bet ir Rytų Europos aplinkosaugos srityje yra tarp lyderių, sparčiausiai panaudojančių skirtas lėšas. Tai patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktorius Kastytis Tuminas. Jį kalbino “Best in Lithuania”.
 

 

 

 

 
BiL: Kaip vertinate Lietuvos galimybes panaudoti visą ES paramą, skirtą aplinkos apsaugai 2004-2006 metais?

 

- Yra visos galimybės panaudoti ES aplinkos apsaugai skirtas lėšas. Lietuva tam pasirengusi. Žinoma, yra projektų, kurie turėtų būti baigti iki šių metų pabaigos. Jei savivaldybės nespėtų jų įgyvendinti, projektų pabaigos terminą galima būtų pratęsti iki 2010 metų. Galimybė nustatyti šią pabaigos datą numatyta visuose projektuose. Tai yra tam tikras susitarimas su Europos Komisija.

 

Finansavimo memorandumuose pateikta sąlyga, kad šalis narė gali daryti vieną pakeitimą, t. y. tikslinti fizinius indikatorius, atidėti projekto terminą ir kt. Tiesa, reikia pateikti atitinkamus argumentus, kodėl daromas vienas ar kitas pakeitimas. Lietuva, kaip ir kitos šalys narės, ketina pasinaudoti šia galimybe. Taigi jei iki 2010 metų tinkamai panaudosime skirtą paramą, projektai bus apmokėti iš ES lėšų.

 

BiL: Su kokiomis problemomis ar kliūtimis susiduriama siekiant tinkamai panaudoti ES aplinkosaugai skirtas paramos lėšas?

- Vertindami finansavimo memorandumų fizines ir finansines galimybes, specialistai neįvertino infliacijos. Tariantis dėl finansavimo sąlygų buvo sunku tiksliai numatyti artimiausių penkerių metų ekonominę situaciją. 2002-2004 metais, kai buvo pasirašomi finansavimo memorandumai, buvo juntamas ekonomikos stabilumas, ir niekas negalėjo prognozuoti, kad netrukus kainos taip drastiškai pašoks. Kaip rodo Statistikos departamento teikiama informacija, statybos sąnaudų kainų indeksas nuo 2003-iųjų vidurio iki 2008 metų kovo padidėjo 53 procentais. Be to, 2006-2007 metais buvo plėtojama statybų rinka, todėl rangovai turėjo pakankamai objektų ir nebuvo suinteresuoti dalyvauti sudėtinguose aplinkosauginiuose projektuose. Šiais metais sumažėjus nekilnojamojo turto paklausai, pagausėjo dalyvių, o dėl padidėjusios konkurencijos krito kainos.

 

BiL: Kokios priežastys lėmė, kad iš esmės pasikeitė finansiniai vertinimai?

 

- Mes įžvelgiame dvi priežastis. Kai kurie politikai dabar klausia, kodėl mes neįvertinome situacijos anksčiau. Vieną priežasčių jau įvardijau: tuo metu nei Lietuvos, nei Europos Komisijos institucijos, vertinusios paraiškas, skaičiavimus, finansavimo santykį tarp ES ir vietos biudžeto, neįvertino galimų pasikeitimų projekto įgyvendinimo laikotarpiu. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių. Kita svarbi priežastis – paraiškos buvo teikiamos neturint techninių projektų, pateikiamos remiantis stambesniais ekonominiais vertinimais. Kitaip tariant, konsultantai apskaičiuodavo tik orientacinę vertę. Atlikus techninius projektus ir surinkus visą topografinę medžiagą, projektuotojams baigus braižyti visas trasas, atsižvelgus į konkrečios savivaldybės specifiką, paaiškėjo, kad darbų mastas gerokai didesnis nei buvo įvertinta galimybių studijose, t. y. daugiau kilometrų, daugiau siurblinių. Visa tai išaugo į šimtais milijonų litų vertinamą papildomą poreikį. Vien dėl didesnio papildomo tinklų poreikio finansavimas padidėjo apie 150 mln. litų. Papildomų lėšų reikia atriekti iš valstybės, savivaldybės ar įmonės, kuriai kuriamas turtas. Finansų ministerija organizavo derybas su kiekviena savivaldybe ir buvo suderinta, kiek prie papildomo finansavimo prisidės savivaldybė, kiek valstybė. Taip pat yra siūloma neremti projektų, susijusių su rekonstrukcijos darbais. Tokio pobūdžio objektai neturi tiesioginės įtakos pagrindiniams projekto tikslams – padidinti gyventojų, prisijungusių prie vandentiekio ir nuotekų tinklų skaičių.

 

BiL: Ar visos savivaldybės geranoriškai dalyvauja projektų kūrime?

 

- Miestuose, kur pats meras domisi projektu, darbai vyksta sklandžiau nei ten, kur aplinkosauga nėra prioritetas. Tarp sėkmingai dirbančių savivaldybių galėčiau išskirti Radviliškio, Klaipėdos. Tačiau ne visur projektai sėkmingi. Nepavyko Tauragės atliekų tvarkymo projektas, nes nepasisekė atrinkti gerų projektuotojų. Sutartis su čekų kompanija buvo nutraukta.

 

Dabar, akivaizdu, visi įgavo daugiau administracinių gebėjimų, todėl naujoje perspektyvoje bus lengviau išvengti senųjų klaidų.

 

BiL: Kaip sparčiai vyksta atliekų tvarkymo sistemos kūrimas?

 

- Pagal įsipareigojimus ES turime iki tam tikro kiekio sumažinti organinių atliekų ir antrinių žaliavų išvežimą į sąvartynus. Pagal mūsų investicijų programą yra numatyta išplėtoti regionines įmones, kad jos galėtų tinkamai tvarkyti atliekas. Yra visos prielaidos savivaldybėms rasti tam tikrą sprendimą – įvesti rinkliavas, parinkti tinkamus operatorius. Savivaldybės pačios turi pasirinkti instrumentus. Įstatymas įpareigoja savivaldybes užtrikrinti atliekų tvarkymą taip, kaip reikalauja ES. Taikant investicinę ES programą yra visos prielaidos mažinti atliekų kiekį. Ir galimybių yra, bet ar tikslas bus pasiektas - parodys ateitis.

 

Aišku, jei neskiriama žemės sąvartynams įrengti, tai tinkamai nebus įgyvendinti ir brangūs projektai, pavyzdžiui, atliekų deginimo įmonės. Svarbus ir socialinis aspektas. Niekas nenori, kad po langais būtų deginamos miesto atliekos. Europoje veikia daug tokio pobūdžio įrenginių, kai kurie visai šalia gyvenamųjų pastatų. Tokie statiniai jau nėra didesnės taršos objektai. Esminė problema – kainos, nes tai yra brangios technologijos.

 
BiL: Kokios naujos technologijos yra panaudojamos aplinkosaugos srityje, užtikrinančios efektyvesnį darbą ir leidžiančios sumažinti projekto sąnaudas?

 

- Išskirčiau kelias sritis, kuriose taikomos inovacijos – nuotekų valymas ir tinklų statybos darbai. Pagal techninius reikalavimus nuotekų valymo įrenginių pirkimo dokumentuose iš esmės turėjo būti nustatomi pagrindiniai parametrai, o galutinė atsakomybė už objekto techninius sprendinius ir jų įgyvendinimą buvo pavedama rangovams. Tuomet ir išryškėjo kita tendencija. Užsakovai, stengdamiesi primesti savo sąlygas, pateikdavo techninius sprendimus. Dėl to buvo prarandama galimybė iš konkurso dalyvių gauti ne tik geresnius techninius siūlymus, be to, ir mažesne kaina. Dėl didelės pasiūlos vietos statybos rinkai per palyginti trumpą laiką buvo atvejų, kai konkurse dalyvaudavo vienas pretendentas, todėl atsirasdavo abejonių dėl kainų pagrįstumo. Panaši situacija buvo ir kitų Baltijos šalių rinkose. Dėl to latviai rimtai svarstė, ar apskritai verta skelbti konkursus darbams atlikti, kol nėra detalių techninių projektų. Atsakomybę už techninių projektų parengimą ketinta palikti savivaldybėms.

 

BiL: Kaip Lietuva atrodo Baltijos regione, galbūt ir visoje Rytų Europoje, vertinant ES paramos panaudojimą aplinkosaugos srityje?

 

- Iš esmės situacija visur panaši - tiek dėl išaugusių kainų, tiek dėl vėlavimų. Vis dėlto Lietuva pranašesnė už Estiją, stačiusią sąvartynus, bet nekūrusią visos atliekų tvarkymo sistemos. Lietuva iš karto pradėjo spręsti du uždavinius: investuoti į atliekų tvarkymo sistemą ir ją sukurti. Tam reikėjo laiko, o kai viskas padaryta, be abejo, atrodome veržlūs. Pagal pinigų panaudojimą atliekų tvarkymo sistemai esame tarp pirmaujančiųjų. Apskritai iki šių metų pradžios Lietuva tinkamai panaudojo 45 proc. visos paramos aplinkosaugos srityje, Estija – 44, Latvija – 43, Vengrija ir Slovakija – po 35, Čekija – 36 proc. Taigi Lietuva atrodo neblogai.

 

BiL: Žvelgiant į 2007-2013 metų ES paramos perspektyvas, ar bus padarytos tam tikros išvados, turėsiančios užkirsti kelią dabartinėms problemoms?

 

- Yra skirtumas tarp šių dviejų programų ir patyrimo, kurį mes turime įgyvendindami 2004-2006 metų programos projektus. Ne vienas finansavimo memorandumas pasirašytas atlikus vertinimą be parengtų techninių projektų. Kalbant apie 2007-2013 metus, situacija visiškai kita. Šiuo metu kartu su savivaldybėmis esame parengę kur kas daugiau projektų, nei galima finansuoti iš šio laikotarpio programos. 2004-2006 metų problema dėl techninių projektų 2007-2013 metų programoje neegzistuoja, išskirčiau ir tai, kad buvo geriau pasiruošta paramos panaudojimui.

 

Žinoma, keičiasi ir atsakomybė. 2004-2006 metais paramos administravimas buvo labiau centralizuotas, nes Europos Komisija finansavo projektus, ne mažesnius kaip 5 mln. eurų (ISPA), o iš Sanglaudos fondų buvo gauta 10 mln. eurų. Taigi mažesnės savivaldybės negalėjo parengti tokių didelių projektų, nes darbų apimtis nesiekdavo šių sumų. Todėl baseinų principu buvo kuriami savivaldybių grupių projektai. Buvo parengti 5 baseinai, ir tai pasiteisino, nes per trumpą laiką visi projektai buvo pradėti įgyvendinti ir visos savivaldybės gavo paramą. Tačiau yra ir trūkumas – savivaldybėms neliko atsakomybės.

 

2007-2013 metų programa vykdoma kitaip. Finansavimo sutartys su savivaldybėmis bus pasirašytos iš anksto. Savivaldybių atsakomybė bus apibrėžta, ko nebuvo įtraukta į ankstesnę programą.

 

Spaudai parenge Aleksandras KUNDROTAS